Jei pro akis man nebūtų prabėgęs vilkas, ar kita juoką kelianti būtybė iš anapus kranto, tikriausiai apie tave nė nebūčiau pagalvojusi. Bet dabar stoviu čia, sulenktomis kojomis ir šiek tiek nepatogioje pozicijoje, tarsi tuoj ruoščiausi šokti. Užvakar mane užpuolė kvaila mintis. Ji brido tamsiu mišku gilyn, medžių tik daugėjo ir sąmanos vis labiau kibo prie kanopų. Tada sugalvojo sušukti, žinoma, aš neatsisukau.

Tai štai, ta mintis keliavo tolimus kelius, kol aš stovėjau ir bandžiau jai prisiskambinti. Man priminė tave, kai eidavai slidinėti vandens paviršiumi, čiuoždavai tarsi niekur nieko ir man buvo nežmoniškai baisu, kad kuri nors tavo koja pateks į tarpą be paviršiaus, ir nugarmėsi. Kelk kojas! Šaukdavau aš, bet tavo čiuožimas buvo toks šaižus, kad nieko negirdėjai. Kol kartą po kojomis pasipainiojo vilkas: matyt, buvo pasimetęs ar dar neradęs savo namų, galbūt šiek tiek apsvaigęs nuo Mėnulio šviesos - pilnatis spigino. Tu sustojai, sukaukei jam, o jis nieko nesuprato, nes jo kalba seniai nebe tokia. Dabar jo sakiniai pilni žmogizmų: kapotų įmantrių sakinių, kurie griežia aštriau nei pačiūžos, nupjovusios man pirštą. Tada taip persigandau, supratau, jog nebegalėsiu apsimesti, kad mano pirštai yra kojos, bėgančios tavo kailiu. Dabar koja viena.

Jei tik galėčiau, užmėtyčiau ežerus akmenimis. Po jais apsigyvena visokie moliuskai ar galbūt net liūtžuvės, o jų vilkai labai bijo. Kai jos artėdamos prie kranto iškiša savo spygliuotus pelekus virš vandens, atrodo, kad ežero dugnu ropoja tūkstančiai nendrių. Ar tai tik nėra kažkoks svarbus simbolis? Ženklas, tos nendrės.

Prieš porą dienų troleibuse priešais mane atsisėdo moteris su žiaunomis ir pjūklais vietoje pėdų. Nežinau, gal tai ir netiesa, neprisimenu, kas man apie tai pasakojo, bet tokios būtybės labai pavojingos ir suktesnės už gyvates: jos įsirausia į tavo galvą, išsipjauna skylę ausies spenelyje ir pasikabina ant jų uodegomis taip, kad matytų tavo mintis, o žiaunomis jas filtruoja. Paskui tas skyles užkiša nendrėmis ir palaisto gėlu vandeniu, kad apaugtų. Tas vanduo – bespalvis, storame sluoksnyje – mėlynas ir bekvapis, viskas atsirado iš jo dugno ir viskas jo dugne pasibaigia. Ketvirtame amžiuje pieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis įšoko į stiklinę ir į jį paniro, pasiimdamas su savimi tris būtybes: šunį, katę ir gaidį. Virvę, kuri turėjo ištempti jį į sausumą, patikėjo ištikimiausiai savo meilužei, tik pamiršo, kad ji neturi vieno piršto.

Žinai, man atrodo, kad tai galėjo būti ta pati moteris. Jos žvilgsnis buvo toks vikrus, bėgantis vitrinomis… tarsi bandytų kompensuoti prarastą pirštą. Juk žmonėms taip nutinka nuolat – jeigu staiga praranda galūnę, vietoje jos išauga vaiduoklis, apsimetantis, pavyzdžiui, dešine koja, mažiuoju piršteliu ar plaštaka. Kartais atrodo, kad neištarti žodžiai irgi turi tokius vaiduoklius.

Bet ar vaiduoklius žodžių galūnėse galima būtų vadinti antgamtiniais reiškiniais? Fantomais? Naminukais? Žodynais? Žoduokliais? Įdomu, ar vaiduokliai irgi patiria apsėdimus: panašiai, kaip nutinka kepurėms ar akiniams, paliktiems ant kėdžių skubančių žmonių kambariuose.

Pianinai, kuriais niekas nebegroja, dar ilgai jaučia žmonių pirštus ant savo klavišų. Girdėjau, kad dramblio kaulai atpažįsta šeimininko pirštų pagalvėles – pripranta, ir tampa paklusnesniais, o kartais išmoksta skambėti patys ir jiems pianisto tereikia tam, kad nuvalytų dulkes nuo blizgių jų paviršių, arba nurankiotų museles, kurioms vis dar atrodo, kad dramblys gyvas.

Bet vilkai vis dar palaidi. Jų nėra tik kosmose ir ten, kur yra vandens. Saugiausia, žinoma, tolimose planetose, kuriose vanduo giliausiuose sluoksniuose, o nendrėse slepiasi liūtžuvės, miegančios atmerktomis akimis. Jeigu maršrutas nesikartotų ir kiekvieną kartą keistų kryptį, mes irgi neužilgo būtume ten.

O mes turime namus, turime savo kiautelius, lovas ir vonias, sofas, guolius, kilimėlius, kolonėles, stalčius, lentynas, kuriose ištiesiame kojas ir staiga viskas pranyksta. Iš saulės zuikių pasidarome kilimėlius, ant kurių malonu stovėti išėjus iš dušo, ar džiūti pabėgus nuo liūties, užklupusios mus rūkančius balkonuose.

Jei pro akis man nebūtų prabėgęs vilkas, nė nebūčiau pagalvojusi, kad visi kilimai mano bute netikri. Saulės zuikių kailiai patys iššoko pro langus – nebandžiau jų vytis, nes tai atrodė kaip kvaila mintis. Bet dabar, kai sėdžiu čia, prieblandoje, ir niekas įžūliai nepriverčia užsimerkti, pradedu galvoti, kad galbūt ta moteris su žiaunomis iš tiesų buvo saulės zuikis - iššokęs iš dviejų vitrinų vienu metu, ir sulipęs į vieną. Aš neatsisukau.

Our tails got caught.

And we said oh no.

Then we felt pain for a moment.

A moment so tall it could’ve reached the sky and it did.

It was getting dark.

A tall, thin column of hurt was still dancing in the wind, shining like a piece of aluminium does in the sunlight, sharp and pretentious.

Its glimmer got into our eyes.

We liked the dark better.

‘Oh no’ was mutual like the sky.

We were fully aware of the fact and the fact was: our tails got caught and it was almost nothing we could do about it.

So we kept our sentences short and pain tall, spinning above us like a confident stripper.

It was getting so dark we could no longer see or talk.

Ignorance filled our throats with fur of our own.

Fatigue forced us to lie down.

Just for a moment.

Or two.

Or three.

Or four.

Five.

Six.

Seven.

Eight.

Nine.

Ten.

Eleven.

BLING.

The elevator reached the final floor and opened its doors slowly.